Lengvai defektuota pakuotė
TIEMS, KAS TIKI GAMTOS GALIA - NATŪRALUS, ITIN LENGVAS NAKTINIS KREMAS SU ROŽIŲ ALIEJUMI, ARGANO, BAOBABO BEI MONOI ALIEJUMI - NORINTIEMS MALONAUS, LENGVO, MAITINANČIAI - DRĖKINAMOJO KREMO, KURIS AKIMIRKSNIU ATSTATO ODOS BŪKLĘ, SPALVĄ, SAUGO NUO SENĖJIMO, SUBALANSUOJA RIEBALINIŲ LIAUKŲ VEIKLĄ, 50 ml
BE PARABENŲ, NAFTOS PRODUKTŲ, ALERGENŲ
KREMO PRIVALUMAI:
Sakoma, kad žmonės, kurie dažnai įkvepia rožės aromato, sukelia aplinkiniams simpatiją, yra žavūs ir spinduliuojantys...
Jei bulgaro paklaustumėte, ką svečias turėtų įsimesti į lagaminą grįždamas iš jo gimtosios šalies, šis nedvejodamas atrėžtų – rožių vandens. Nors produkcija iš rožių aliejaus nėra vien Bulgarijos pasididžiavimas, o ir pati gėlė kilusi ne iš šios Balkanų pusiasalio šalies, bulgarai lepią gėlę išdidžiai vadina savo „skystuoju auksu“.Savo palankumą Bulgarijoje auginamoms Damasko rožėms parodė ir garsus kvepalų gamintojas „Guerlain“.
Rožės... Pasitaiko, kad kas nors jų nemėgsta. Bet galbūt tai dirbtinis manieringumas, nei tiesa. Kaip galima nemėgti gėlių karalienės? Kaip galima nesižavėti jų grožiu? Ir kaip galima nežinoti jų istorijos?Archeologų aptiktos iškasenos liudija, kad rožių istorija prasidėjo prieš 35 milijonus metų. Šiuo metu pasaulyje egzistuoja apie 150 erškėtrožių rūšių ir visos jos atsirado šiauriniame pusrutulyje. Jos aptinkamos ir toli šiaurėje – Norvegijoje ir Aliaskoje, ir pietuose – Meksikoje ir Šiaurės Afrikoje.
Manoma, kad kultūrinės rožės pradėtos auginti prieš 5000 metų. Ankstyvosios kinų, egiptiečių, finikiečių civilizacijos vertino rožes, jos buvo populiarios. Graikai ir romėnai augino rožes, jomis prekiavo, tad išplatino jas žemėse, į kurias driekėsi jų prekybiniai ar kariniai maršrutai. Taip rožės nukeliavo į Artimuosius Rytus ir aplink Viduržemio jūrą.
500 m. pr. Kr. Konfucijus, žymus kinų filosofas, aprašė rožes, auginamas rūmų soduose, o imperatoriškojoje bibliotekoje buvo sukaupta šimtai knygų apie šiuos augalus. Pasakojama, kad Hanų dinastijos metais rožių auginimas buvo toks populiarus, kad netgi sukėlė bado pavojų, nes ryžių laukuose buvo kultivuojamos rožės. Susigriebęs imperatorius įsakė, kad dalis rožynų turi būti paprasčiausiai sunaikinta.
Žlugus Romos imperijai, į Europą atėjo sunkūs laikai – mažai kas galėjo sau leisti prabangą auginti rožes. Tačiau vienuolynuose, kurie tuo metu buvo savotiški kultūros ir gydymo centrai, vienuoliai augino vaistinius augalus, o tarp jų ir rožes. Labiausiai žinoma tų laikų rožių yra prancūzinė rožė (Rosa gallica) ‘Officinalis’. Būtent ši rožė laikoma seniausia identifikuota rože, kurios laukinis protėvis prancūzinis erškėtis iki šiol auga natūralioje aplinkoje Pietų Europoje ir Turkijoje. Manoma, kad į Europą ji atkeliavo iš senovės Persijos.
Europiečiai jau žinojo apie šios rožės gydomąsias savybes, todėl ji labai greitai paplito. Iš jos buvo gaminamos uogienės, aliejai, kvapūs vandenys ir gydomieji milteliai. Ši rožė iki šiol dažnai įvardijama kaip „vaistininkų rožė“. Nors ši rožė žydi tik kartą, ji ir šiandien verta dėmesio. Tai puikus pasirinkimas, jei norite auginti rožes skurdžiose dirvose, ir, be abejo, jų vaistinės savybės išliko tokios pačios. Ne mažiau vertinga, gal netgi dekoratyvesnė yra kita įdomi prancūzinės rožės veislė ‘Versicolor’, pasižyminti dryžuotais vainiklapiais.
Rožės buvo itin vertinamos XVII a., o kilmingi asmenys netgi naudojo rožes ar jų vandenį kaip legalų atsiskaitymo vienetą tarpusavio mainams.
Niekas tiek daug nenusipelnė rožių populiarinimui XIX a. pradžioje, nei imperatorienė Žozefina, Napoleono I žmona. Aistringa augalų mylėtoja davė pradžią rožių renesansui. Ji užsibrėžė planą savo soduose prie Malmaisono dvaro netoli Paryžiaus surinkti kiek įmanoma daugiau rožių veislių.
Per 16 metų nuo 1798 m. iki savo mirties ji surinko apie 250 rožių veislių. Kad prisidėtų prie žmonos aistros, Napoleonas įsakė savo kapitonams parvežti visas rožes, kokių beaptiktų tolimose šalyse. Jos sodas buvo toks garsus, kad net anglai, kurie tuo metu kariavo su Prancūzija, leido Žozefinos rožėms laisvai keliauti per sieną, o jos vyriausiajam sodininkui, keliaujančiam imperatorienės reikalais, buvo nekliudoma kirsti Lamanšo sąsiaurį. Žozefinos kolekcija išgarsėjo visoje Europoje, sužadindama visuotinį susidomėjimą rožėmis ir naują proveržį jų selekcijoje. Tai istorija be galo ir pla2iau apie rožes galima pasiskaityti įvairiuose šaltiniuose.
Kur kas didesnio dėmesio verta yra Bulgarijos rožė.
Aukščiausios kokybės augalinių komponentų naudojimas siekiant didžiausio efektyvumo -pagrindinis prioritetas mūsų kosmetikos plėtroje. Bulgarijos rožių aliejus – pats brangiausias, turintis didžiausią paklausą pasaulyje ir yra labai sunkiai išgaunamas. Iš bulgariškos aliejinės rožės “ROSA DAMASCENA”, dar vadinamos gėlių “karaliene”, jis išgaunamas distiliacijos būdu. Aliejaus sudėtyje yra daugiau kaip 300 tauriųjų medžiagų, kurios suteikia stebuklingą poveikį žmogaus organizmui. Tai nepakeičiamas eliksyras kosmetikos srityje, farmacijos ir maisto pramonėje.
Rožių aliejus pasižymi stipriomis priešuždegiminėmis, antibakterinėmis ir regeneracinėmis savybėmis, yra ideali priemonė senstančių ir pažeistų audinių maitinimui,minkštinimui ir atsinaujinimui, lėtinamas ląstelių senėjimo procesas. Savo subtiliu ir svaiginančiu aromatu rožių aliejus daro stiprų aromaterapinį poveikį žmogaus organizmui – mažina nervinę įtampą, veikia kaip stiprus antidepresantas ir afrodiziakas.
Kosmetikos priemonės su rožių aliejais yra tinkamos visų tipų odai, o ypač rekomenduotinos sausai, brandžiai, nuolat šerpetojančiai, dermatito paveiktai odai. Kūno pienelis su rožių aliejumi akimirksniu drėkina, tonizuoja, stangrina odą. Oda tampa švelni, lygi ir švytinti.
Naudojimas: tepti ant švarios odos vakare.
Kiekis: 50 ml
Šiuo metu klientų atsiliepimų nėra.
Informuojame, kad siekiant užtikrinti teikiamų paslaugų ir naršymo kokybę, šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Privatumo politika.